- srustis
- srustìs sf. (4) K.Būg, J.Jabl, KŽ, srūstìs (4) NdŽ, DŽ 1. Krč, Pbr, Ps, Slm, Dkk siūlas, pririšamas prie lazdelės, ant kurios suvertos nytys, galų (kad nytys nenusmuktų): Srustis pykšt, nytys sliūkt ir nusmuko nuo lazdelės Ktk. Nepatrauk tik srusties – nusileis nytys Kp. Kad tų srusčių nebus, nytys nulėks nuo lazdelių, i gan Vb. Be srusčių̃ aust negalima – nytys nulekia Užp. 2. siūlas, kuriuo prie skieto rėmų tvirtinami skieto dantys: Skieto srùstys supuvę ir leidžia dantis Ktk. 3. K.Būg, Rs, Pl, Šš skieto rėmų lazdelė, apsukama siūlu, prilaikančiu skieto dantis: Srustis skieto pinais apipinta J. Reiktų apsmaluot šito skieto srustys Kp. Būtų geras skietas, tik srustys prastai insmaluotos Užp. Jo darbo skietų srusty dantes kaip geležy turis Trgn.
Dictionary of the Lithuanian Language.